DAILIDĖ IŠ NAZARETO - Šv. Juozapo gyvenimo slėpiniai - III.

JUOZAPAS MALONĖMIS APDOVANOTASIS

Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau,

dar prieš gimimą tave aš pašventinau. (Jer 1, 4)

Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, –

dar motinos įsčiose tebesantį,

jis ištarė manąjį vardą. (Iz 49, 1)

Mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė. (Iz 49, 5)

Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios. (Lk 1, 15b)

Evangelistas Matas, kalbėdamas apie Juozapą, pamini žodį teisus (Mt 1, 19). Tai ne vien moralinis Nazareto Dailidės įvertinimas, bet kartu šis žodis nurodo į Juozapo šventumą. Biblinėje kalboje, teisusis (hebr. Tsadiq) yra tas, kuris ištikimai vykdo Viešpaties Valią ir laikosi Jo Sandoros visu savo gyvenimu. Teisieji buvo patriarchai, ypač Abelis, Enochas, Nojus ir Jobas. Teisusis yra ir Patriarchų Šviesybė – šventasis Juozapas.

Šitai svarbu prisiminti kalbant apie Juozapo gyvenimo pradžią – jo pradėjimą motinos įsčiose. Nuo pasiruošimo Pirmajai Komunijai pamokų atsimename tokią sąvoką kaip gimtoji nuodėmė – kiekvienas iš mūsų gimstame sutepti pirmųjų tėvų kaltės – jų maišto prieš Dievą. Žinome, kad Dievas sukuria žmones tobulus – apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą ir trokštantis į jį įtraukti visą kūriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu... Jam pavyksta patraukti pirmuosius Tėvus į savo pusę. Jie nepaklauso Dievo ir ima abejoti Jo gerumu – tai vadinamoji „Rojaus obuolio“ istorija. Piktasis pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopuolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja. Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“ (1Jn 3, 8). Gimtoji nuodėmė yra visų nuodėmių šaltinis, - ji yra visi NE, kuriuos patiriame savyje (nemylėti, netikėti, nepaklusti...). Nors gimtoji nuodėmė nuplaunama krikšto metu, tačiau lieka jos pasekmės, ypač geismingumas ir palinkimas į nuodėmę. Gimtosios nuodėmės sukeltą vidinę priešpriešą ir jos pasekmes puikiai atskleidžia apaštalas Paulius: „Aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.“ (Rom 7, 14 -20) Turbūt kiekvienas galėtume pritarti Tautų Apaštalui, nes ir mes patiriame panašią vidinę kovą.

Dėl savo išskirtinės misijos, suteikti Amžinajam Žodžiui žmogišką prigimtį, Mergelė Marija, dėl būsimosios Kristaus kančios nuopelnų, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės nuo pat prasidėjimo akimirkos (Nekaltasis Prasidėjimas).

Ir štai, pagaliau prieiname prie Juozapo ? O kaip su juo ? Ar ir jam tinka karaliaus Dovydo žodžiai: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7) Ar ir jis buvo varginamas gimtosios nuodėmės sukeltų pasekmių ? Buvo kupinas abejonių, prieštaravimų, geismingumo ? Bet ar tada Evangelistas Matas nesuklydo vadindamas Juozapą Teisiuoju  ?

Bažnyčia kalba tik apie Mergelės Marijos išskirtinę privilegiją būti apsaugotai nuo gimtosios nuodėmės. Kalbėdami apie Juozapą, tokie teologai kaip Jonas Gersonas, Izidorius Isolanietis, Bernardinas Bustis ir šv. Alfonsas Liguoris vartojo sąvoką pašventinimas motinos įsčiose. Ką tai reiškia ? Šventasis Raštas mini, kad pranašas Jeremijas (Jer 1, 4) ir Jonas Krikštytojas (Lk 1, 15b) dėl savo misijos, buvo Dievo pašventinti (apvalyti nuo gimtosios nuodėmės) motinos įsčiose. Viešpats juos išsirinko ir pasišaukė savo tarnystei dar prieš jų gimimą.

Kalbėdami apie Juozapo išrinkimą, minėjome, kad Dievas paskirdamas asmenį tarnystei, suteikia ir reikiamų malonių šiai tarnystei atlikti. Šventasis Juozapas buvo išrinktas ypatingai ir unikaliai misijai: dalyvauti Išganymo istorijoje kaip Dievo Sūnaus Globėjas ir Tėvo ikona bei Mergelės Marijos Sargas bei Pagalbininkas. Po Mergelės Marijos, joks kitas šventasis neturėjo tokios svarbios misijos bei tokios kilnios užduoties – būti Tėvu. Tad argi Viešpats, išsirinkdamas šventąjį Juozapą šiai didingai užduočiai, nesuteikė ir reikalingų malonių jai atlikti ? Tikime, kad taip. Viena iš jų – pašventinimas motinos įsčiose, idant laisvas nuo gimtosios nuodėmės sukeltų padarinių, šventasis Juozapas galėtų nepadalyta širdimi atsiduoti savo misijai – būti Atpirkėjo Sargu ir Mergelės Bičiuliu.

Kartu Šventasis Alfonsas Liguoris teigia, kad Juozapas buvo sutvirtintas malonėje ir apsaugotas nuo gimtosios nuodėmės padarinių – palinkimo į bloga, geismingumo. Tad per savo gyvenimą Teisusis Juozapas sąmoningai nepadarė ne tik sunkios, bet ir lengvos nuodėmės.

Juk tu mano širdį sukūrei,

užmezgei mane motinos įsčiose.

Šlovinu tave,

nes esu nuostabiai padarytas.

Tavo visi darbai nuostabūs, –

tai žinau labai gerai.

Mano išvaizda tau buvo žinoma,

kai buvau slapta kuriamas,

rūpestingai sudėtas žemės gelmėse –

tavo akys matė mane dar negimusį.

Į tavo knygą buvo įrašytos

visos man skirtos dienos,

kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.

(Ps 139, 13-16)