ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS IR ŠV. JUOZAPO SUŽADĖTUVĖS

„Juozapo ir Marijos sužadėtuvės yra didelės svarbos įvykis. Juozapas buvo iš karališkos Dovydo linijos ir dėl santuokos su Marija, perduos Mergelės Sūnui – Dievo Sūnui – teisinį vardą „Dovydo Sūnus“, taip išpildydamas pranašystes. Juozapo ir Marijos Sužadėtuvės, žmogiškas įvykis, bet kartu nulemiantis žmonijos išganymo istoriją, nes įgyvendina Dievo pažadus; būtent dėl šito, jis turi ir antgamtinį požymį, kurį du asmenys priima su nuolankumu ir pasitikėjimu. <...> Juozapas mus moko, kad įmanoma mylėti, be noro turėti. Kontempliuodami Juozapą, visi vyrai ir moterys gali, Dievo malone, patirti išgydymą iš jų emocinių žaizdų, jei tik priims planą, kurį Dievas pradeda įgyvendinti tuose, kurie yra arti jo – panašiai, kaip Juozapas įžengė į Išganymo darbą per Mariją“

Benediktas XVI

Evangelistai glaustai užsimena, kad Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinys įvyko, kuomet Marija ir Juozapas buvo susižadėję. Bažnyčios Tėvai ir teologai yra apmąstę šių sužadėtuvių prasmę ir reikšmę. Pats sužadėtuvių įvykis pirmą kartą aprašomas nekanoninėje Jokūbo protoevangelijoje, kur sakoma, kad šios sužadėtuvės įvyko iš noro pasirūpinti Marija, kuri vaikystę praleido gyvendama Šventykloje: „Kai jai suėjo dvylika metų , visi kunigai susirinko pasitarti. Jie kalbėjo: “ Štai Marijai suėjo dvylika, ką mes su ja darysime ? Juk ji gali suteršti Šventyklą.  “  Todėl jie sakė Vyriausiajam kunigui: “ Tu stovi priešais Viešpaties altorių, tad eik ir melskis dėl jos, ką tau Dievas apreikš, tas ir turės įvykti. “ Vyriausiasis kunigas apsivilko drabužiais su dvylika varpelių  ir įėjo į Šventų Švenčiausiąją. Ten meldėsi dėl Marijos. Ir štai apsireiškė jam Angelas tardamas: “ Zacharijau, Zacharijau , išeik ir sukviesk visus tuos, kurie yra našliai, [tegul kiekvienas pasiima lazdą ] kuriam Viešpats duos ženklą, už to ir išleisk Mariją. Taigi šaukliai išvaikščiojo visą Judėjos kraštą ir Viešpaties trimitu sušaukė visus vyrus.“ Dievo valia, Marija atitenka senoliui Juozapui. Liturginis šio įvykio pagerbimas siekia XV a. pr, kuomet 1416 m. Visuotiniame Konstancos Susirinkime, šv. Juozapo kulto platintojas Jonas Gersonas pasiūlė įvesti votyvinę Marijos ir Juozapo Sužadėtuvių šventę, kuri būtų minimas Advento laikotarpiu. 1474 m. pranciškonas Bernardinas Busti sukūrė šios šventės liturginius tekstus brevijoriui. Žinoma, kad 1517 m. ši šventė buvo minima Apreiškimo seserų vienuolijoje. 1537 m. pranciškonų ordinas ją įtraukė į savo kalendorių ir ėmė švęsti kovo 7 d., servitai ją minėjo kovo 8 d., domininkonai sausio 22 d.164 1550 m., Olandijoje ši šventė buvo minima sausio 15 d. 1684 m. popiežius Inocentas XI leido ją minėti Austrijos-Vengrijos Imperijoje, neužilgo tokį leidimą gavo ir Ispanija. Prancūzija ir Kanada šią šventę minėjo sausio 22 d., o Lenkija – sausio 23 d. 1725 m. popiežius Benediktas XIII šią šventę įvedė popiežiaus valstybėje ir nustatė jos datą kaip sausio 23 d. Ilgainiui ši šventė paplito visame katalikiškame pasaulyje, tačiau niekada nebuvo įrašyta į Visuotinį kalendorių. Mišioluose ją buvo galima rasti prie skirsnio  pro aliquibus locis (kai kurioms vietovėms). 1961 m. supaprastinant rubrikas, buvo panaikinta daug švenčių atskiroms vietovėms, taip pat ir ši Sužadėtuvių šventė. Po liturginės Vatikano II Susirinkimo atliktos reformos, ši šventė vėl leidžiama kai kurioms vienuolijoms ir vietovėms. Ši šventė dabar pagerbia Juozapą ir Mariją, kaip šventuosius Sužadėtinius, kurie kartu vykdė jiems Dievo patikėtą misiją: „Tu leidai Bažnyčiai džiaugtis šventimu Šventųjų Sužadėtinių Juozapo ir Marijos švente: joje, malonės pilnojoje ir garbingoje Tavo Sūnaus Motinoje, tu pažymėjai Bažnyčios, nuostabios Kristaus Nuotakos pradžią. Tu išrinkai jį, sumanų ir ištikimą tarną, Mergelės Dievo Motinos vyru ir padarei jį savo šeimynos galva, kad saugotų kaip tėvas Tavo Viengimį Sūnų, Mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (šventės prefacija)