Pirmas Juozapo skausmas ir džiaugsmas:
„Jėzaus
Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu;
dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos
vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė
tylomis ją atleisti.“ (Mt 1, 18-19)
„Kai
jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė:
„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes
jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus
vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. (Mt 1,20-21)
Juozapas,
žinodamas kilnumą to, kuris prasidėjo, dreba priešais Marijos didybę. Jis yra
kaip Petras, kuris tarė Jėzui: „pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš
nusidėjėlis.“ Ir kaip šimtininkas, ištaręs tuos nuolankius žodžius: „Viešpatie,
nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Juozapas buvo liudininkas paties
didžiausio stebuklo ir kupinas baimės dėl jo naujumo ir gelmės; jis jautėsi
nevertas globoti Mariją.
Šv. Bernardas Klervietis
Dievas
trokšdamas suteikti sielai ypatingų malonių ir pašaukti didžiai misijai,
pirmiausia leidžia jai patirti išbandymą, kad ji būtų apvalyta ir parengta
ateisiančiai malonei. Ši patirtis, kurią išgyveno daugelis Šventajame Rašte minimų
Dievo bičiulių, kaip antai Abraomas, Elijas, Jobas, mistinėje tradicijoje
įvardinama kaip tamsioji naktis. Ši sunki patirtis reikalinga tam, kad siela
neišpuiktų gavusi malonę, nes tuomet ją iškart prarastų.
Šventasis
Juozapas irgi turi išgyventi savo tikėjimo naktį, kuomet visi jo planai,
troškimai yra sudaužomi į šipulius. Bažnyčios Tradicija įvairiai aiškina šią
Juozapo patirtį, štai Rytų krikščionys tiki, kad Juozapas nusivylė Marija ir suabejojo
jos teisumu. Tuo tarpu katalikiška tradicija teigia, kad Juozapas arba
nesuprato, kas vyksta, nes žinojo Mariją esant skaisčią, arba jautėsi nevertas
ir nereikalingas, nes Marija nešiojo Mesiją, tad Juozapas manė, kad jam šiame
slėpinyje nėra vietos.
Galiausiai
Angelo apreiškimu per sapną, Viešpats padrąsina Juozapą ir pakviečia tapti
Marijos Bičiuliu ir Tėvo atvaizdu.
Net
ir apimtas abejonių, Juozapas galvoja ne apie save, o apie Marijos gerovę, net
nutaria tylomis ją atleisti, taip apsaugodamas ją nuo nešlovės ir prisiimdamas
tariamą kaltę sau (paliko žmoną nėščią ir pabėgo). Teišmoko ir mus, Teisusis
Juozapas, net ir sumaištyje ar pyktyje, visuomet žvelgti ne į save, bet į kitą,
ne į savo nuoskaudas, bet į priežastis, kodėl kilo nesusipratimas. Teišmoko mus
ir kantrumo, neskubėti nuspręsti, bet visuomet palikti vietos Dievo veikimui.
Melskimės
Šlovingasis
šventasis Juozapai, tyriausias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sužadėtini!
Didelis buvo tavo sielvartas ir rūpestis, kai tu manei, jog turėsi atleisti
savo nepaliestąją Nuotaką. Nenusakomas buvo ir tavo džiaugsmas, kai angelas
apreiškė tau didingąją Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį. Dėl šio sielvarto ir
šio džiaugsmo prašau tave, dovanok mūsų sieloms doro krikščioniško gyvenimo
malonę dabar, o paskutinę valandą – panašią į tavo šventą mirtį Jėzaus Marijos
rankose.
7
TĖVE MŪSŲ
Komentarai
Rašyti komentarą