KETVIRTAS SEKMADIENIS ŠVENTOJO JUOZAPO GARBEI

 

Ketvirtas Juozapo skausmas ir džiaugsmas:

 

Pranašystė apie Jėzaus ir Marijos kančią

Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys (Lk 2, 34-35)

 

Džiaugsmas dėl būsimo išganymo

Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,

leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,

kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavosios Izraelio tautos garbę. (Lk 2, 29-33)

 

Pirmagimio išpirka yra dar viena tėvo pareiga, kurią atliko Juozapas. Pirmagimis atstovauja Sandoros tautai, išpirktai iš vergovės, kad priklausytų Dievui. Ir šia prasme Jėzus, kuris yra tikra išpirkos „kaina“, ne tik įvykdo Senojo Testamento ritualą, bet ir jį pranoksta, nes yra ne atpirkimo reikalingas, o jo kūrėjas.

Šv. Jonas Paulius II

 

Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija, keliauja į Jeruzalės šventyklą, kad atliktų pirmagimio išpirkimo, bei motinos apsivalymo apeigas, bei paaukoti skirtą auką: ėriuką arba balandžiuką.

Juozapas atlieka Įstatyme nurodytas apeigas, taip ne tik išpildydamas reikalavimus, skirtus tėvui, bet kartu pripažindamas, kad Jėzus, kuris žmonių akyse yra jo pirmagimis, priklauso ne jam, o Dievui. Taip jisai paliudijo, kad neturi teisių į Jėzų, nes jis yra Dievo nuosavybė pačiu slėpiningiausiu būdu, kaip tikras Dievas iš tikro Dievo. Juozapas tik pavaduoja Tėvą, kuris yra Danguje, prižiūrėdamas Jo Sūnų, kuris panoro save vadinti Juozapo sūnumi.

Kartu, aukodamas vaikelį Jėzų, Juozapas išgyvena tą auką, kuri įvyks ne ant Šventyklos, bet ant Golgotos kalno, - kuomet pats Sūnus save paaukos Tėvui kaip nekaltasis Avinėlis, už viso pasaulio nuodėmės.

Šį ateities įvykį Juozapui primena senelio Simeono žodžiai skirti Marijai, apie tai, kad Jėzus bus atmestas ir Jo atmetimas taps Marijos kančių priežastimi.

Tačiau šie Simeono žodžiai yra ne vien pirmasis iš septynių Marijos skausmų, kaip teigia viduramžiais kilusi maldinga praktika, kartu tai yra ir Juozapo skausmas ir galbūt pats sunkiausias.

Kodėl? Visuose Šventosios Šeimos išbandymuose Juozapas buvo tas, kuris klausydamas Dievo, darė viską, kad išspręstų tą sunkią situaciją, ar tai būtų ieškojimas vietos gimdymui, ar bėgimas į Egiptą, ar vaiko ieškojimas Jeruzalėje. Tačiau dabar, Juozapas girdi pranašystės žodžius, jog ateityje kentės patys mylimiausi ir brangiausi asmenys jam ir galimas daiktas, jog jisai pats nebegalės padėti bei apginti.

Šis bejėgiškumo ir netikrumo jausmas yra nepakeliamas kiekvienam vyrui, kuris yra įpratęs ginti, globoti ir rūpintis tais, už kuriuos jaučiasi atsakingas. Galime būti tikri, tas kalavijas, kuris perskrodė Marijos sielą, pirmiausia kliudė ir mylinčią Juozapo širdį.

Tačiau Juozapas žino, kad Tėvas, kuris yra Danguje, tikrai neapleis savo Sūnaus ir išgelbės Jį. Pasitikėdamas Juozapas džiaugiasi, kad ateina išganymas Izraeliui ir pagonių tautoms.

 

Kuomet prieiname savo silpnumo ribas, mes galime pasiduoti nevilčiai ar nusiminimui, arba priešingai, su pasitikėjimu pasivesti tam, kuris yra stipresnis, - Dievui, kuris turi galią pervesti mus per ugnį bei vandenį ir išgelbėti iš visų pavojų.

 

Melskimės

Šlovingasis šventasis Juozapai, dėl savo ištikimybės tu buvai vertas sužinoti paslaptingą pasaulio išganymo planą. Simeono pranašystė apie kančias, kurios laukia Jėzaus ir Marijos, sukėlė tau didelį skausmą, bet išganymas ir prisikėlimas, apie kuriuos jis kalbėjo, kurie teks daugeliui sielų, pripildė tave palaimingo džiaugsmo. Dėl šio skausmo ir šios laimės išmelsk mums malonę, kad ir mes būtume priskaityti prie tų, kurie dėl Jėzaus nuopelnų ir dėl Mergelės Marijos užtarimo prisikels amžinajai šlovei.

7 TĖVE MŪSŲ