Trečias Juozapo skausmas
ir džiaugsmas:
Pirmoji Jėzaus kančia
Praslinkus
aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus
vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 21)
Ji
pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš
nuodėmių“. (Mt 1, 21)
Kadangi
sūnaus apipjaustymas buvo pirmoji religinė tėvo pareiga, Juozapas šiuo ritualu
vykdo savo teisę-pareigą Jėzui. Įsitikinimas, kad Senojo Testamento apeigos yra
tikrovės šešėlis, atskleidžia, kodėl Jėzus jų nevengia. Kaip kitos apeigos,
taip ir apipjaustymas, yra Jėzaus „atbaigtas“. Dievo sandora su Abraomu, kurios
ženklas apipjaustymas, per Jėzų pasiekė savo tikslą, galutinį veiksmingumą ir
buvo tobulai įvykdyta, nes Jėzus yra visų senovinių pažadų „taip“. Kūdikį
apipjaustant, Juozapas davė jam ir vardą – Jėzus. Tai vienintelis vardas,
kuriuo galime būti išgelbėti; „apreiškimo“ Juozapui metu buvo apreikšta šio
vardo prasmė: jam „tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš
nuodėmių“. Duodamas vardą, Juozapas patvirtina savo tėvystės teisėtumą ir,
ištardamas šį vardą, paskelbia Išganytojo misiją.
Šv. Jonas Paulius II
Apipjaustymas
buvo ženklas sandoros, kurią Dievas sudarė su Abraomu. Šis ženklas liudijo, kad
asmuo priklauso išrinktajai tautai ir paveldi Dievo duotus pažadus patriarchui
Abraomui. Aštuntą dieną po gimimo, kiekvienas judėjų berniukas būdavo
apipjaustomas ir jam kartu buvo suteikiamas vardas. Kaip tėvas žmonių akimis,
Juozapas atliko šią apeigą ir apipjaustė vaikelį, suteikdamas jam Jėzaus Vardą,
tuo įrašydamas kūdikį į išrinktosios tautos, kurią šis atėjo atpirkti gretas,
bei įjungdamas į Dievo pažadus Abraomui, kuriuos Kristus ir atėjo įvykdyti bei
išpildyti.
Viduramžių
dvasingumas pirmajame Išganytojo brangiausio kraujo išliejime įžvelgė nuorodą į
tai, jog Jėzus mus atpirks savo krauju, kad nuplautų mūsų nuodėmes ir sudarytų
naują ir amžiną Sandorą, apipjaustydamas mūsų širdis.
Šventasis
Juozapas yra pirmasis, kuris pasauliui apreiškė įsikūnijusio Dievo Vardą, -
Jėzus (hebrajiškai – Viešpats gelbsti), tas, kuris atėjo išvaduoti iš nuodėmių.
Juozapas džiaugiasi, kad jo misija suteikti Vardą, reiškia ir tai, jog nuo šiol
prasidėjo išganymas, kurio visi teisieji taip ilgai laukė.
Atlikdamas
įprastas tradicijos suformuotas pareigas, Juozapas mums parodo, kad atsakomybės
prisiėmimas yra kelias, kuris neklaidina. Apipjaustydamas berniuką ir
suteikdamas jam vardą, Juozapas paliudija, kad yra tėvas, kuris rūpinasi ir
globoja.
Atsakingumas
už patikėtus asmenis, pareigas, daiktus yra toji dorybė, kuri brandina, ugdo ir
padeda skleisti tarpusavio meilę bei pagarbą.
Melskimės
Šlovingasis
šventasis Juozapai, tu noriai paklusai Viešpaties Įstatymui. Tave liūdino tas
Brangiausiasis Kraujas, kurį mūsų Atpirkėjas, būdamas kūdikiu, praliejo
apipjaustant, bet Jėzaus Vardas tau suteikė paguodą ir pripildė tave džiaugsmo.
Dėl šio nuliūdimo ir šio džiaugsmo suteik mums malonę, kad šiame gyvenime
liktume nesusitepę jokia nuodėme ir ateity laimingi iškvėptume savo sielą su
švenčiausiuoju Jėzaus Vardu lūpose ir širdyje.
7
TĖVE MŪSŲ
Komentarai
Rašyti komentarą