Septintas Juozapo
skausmas ir džiaugsmas:
Jėzaus pasilikimas
Šventykloje
Jo
gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika
metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems
grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to
nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui
pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į
Jeruzalę. (Lk 2, 41-45)
Jėzaus atradimas
Šventykloje
Pagaliau
po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir
juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir
atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė:
„Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome
tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia
būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių. (Lk 2, 46-50)
Būti
tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę. Ne sulaikyti, ne
įkalinti, ne pasisavinti, bet įgalinti jį rinktis, priimti laisvę, leistis į
kelią. Veikiausiai todėl pagal tradiciją Juozapas vadinamas tėvu ir
apibūdinamas kaip „skaistusis“. Tai nėra tik emocinis apibūdinimas, juo
išreiškiama nuostata, priešinga savinimuisi. Skaistumas yra laisvė nesisavinti
visose gyvenimo srityse. Tik tuomet, kai meilė yra skaisti, ji yra tikra meilė.
Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo,
slopina, daro žmogų nelaimingą.
Tėvystė,
kuri nepasiduoda pagundai gyventi vaikų gyvenimu, visuomet plačiai atveria
netikėtas erdves. Kiekvienas vaikas visada su savimi atsineša slėpinį, visišką
naujovę, kuri gali būti išskleista tik padedama tėvo, kuris gerbia jo laisvę.
Toks tėvas suvokia, kad atliko savo ugdomąjį darbą ir iki galo išgyvena savo
tėvystę tik tuomet, kai tampa „nenaudingas“, kai pamato, kad vaikas tampa
savarankiškas ir pats eina gyvenimo keliu; toks tėvas atsiduria Juozapo
situacijoje: jis visuomet žinojo, kad tas Vaikas nėra jo nuosavybė, kad jis tik
patikėtas jo globai.
Popiežius Pranciškus
Evangelistas
Lukas, praskleidžia šydą, dengiantį paslėptą Šventosios Šeimos gyvenimą
Nazarete ir pasakoja apie dvylikamečio Jėzaus nuotykį. Šventoji Šeima, kaip
ištikima Įstatymo vykdytoja, kiekvienais metais per Velykas keliauja Jeruzalėn.
Ir štai, kuomet paaugliui Jėzui sukanka dvylika, jis iškrečia išdaigą ir
atsiskyręs nuo Juozapo ir Marijos pasilieka savo Tėvo Namuose. Kadangi vyrai ir
moterys keliaudavo atskiromis grupėmis, tik vakare pasigendama Jėzaus. Kaip ir
visi tėvai, taip ir Marija su Juozapu, pilnomis nerimo širdimis skuba ieškoti
Jėzaus. Tas tris dienas Juozapas išgyvena savo Velykų Tridienį, - tą, kuriam
buvo paskirtas kaip Gynėjas ir Globėjas, jis per savo aplaidumą prarado. Tėvų
džiaugsmas ir nuostaba atradus Jėzų Šventykloje sėdintį tarp rabinų kaip lygų
su lygiu, jiems dar kartą primena kas yra Jėzus. Paauglio atsakas į Motinos
skundą –„ Kam gi manęs
ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“, -
paliečia Juozapo širdies gelmes. Jėzaus priminimas apie Jo Tėvą, Juozapui
atskleidžia tiesą, kad jis neturi teisės savintis Jėzaus. Jis yra Tėvo šešėlis.
Pavaduojantis Tėvą, kuris jo globai patikėjo savo sūnų. Juozapas žino, kad tai
yra jam ne našta, o malonė. Nors jis nesupranta Jėzaus žodžių ir poelgio,
tačiau pasitiki ir myli.
Kartais
kasdienybė mus taip įtraukia, jog jaučiamės pametę Jėzų, ar dažniausia patys
pasimetę bei nežinantys kur eiti. Juozapas yra puikus pakeleivis, kurio misija
padėti mums sugrįžti į Šventyklą, - savo širdies centrą, kur mūsų laukia Viešpats,
kad ten išgirstume Jo žodžius, kurie yra dvasia ir gyvenimas.
Melskimės
Šlovingasis
šventasis Juozapai, šventumo pavyzdy! Be savo kaltės tu pametei vaikelį Jėzų ir
tris dienas susirūpinęs jo ieškojai, kol pagaliau su džiaugsmu jį radai
šventykloje tarp Rašto aiškintojų. Dėl šio rūpesčio ir šio džiaugsmo prašome
tave iš visos širdies: paimk mus savo globon, kad niekada dėl sunkios nuodėmės
neprarastume Jėzaus! O jei tokia nelaimė atsitiktų, tuomet padėk mums jo be
perstojo ieškoti, kol vėl jį laimingai rasime, ypač mūsų mirties valandą. Tada
galėsime jį danguje regėti ir amžinai šlovinti jo dievišką gailestingumą.
7
TĖVE MŪSŲ
Komentarai
Rašyti komentarą