Šeštas Juozapo skausmas
ir džiaugsmas:
Sudėtingas grįžimas namo
Erodui
mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako:
„Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie,
kurie tykojo kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir
motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po
savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir
apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins
Nazariečiu. (Mt 2, 19-23)
Palaimingas gyvenimas
Nazarete
Atlikę
visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą
Nazaretą. 40 Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo
malonė buvo su juo. (Lk 2, 39-40)
Tegu
Nazaretas mums liudija, kas yra šeima, jos meilės bendrystė, jos santūrus ir
skaidrus grožis, jos šventa ir nepažeidžiama nuosavybė; tegu rodo, koks malonus
yra šeimoje gaunamas mokymas, kurio niekas negali atstoti; tepamoko, kokia jos
prigimtinė priedermė visuomenės gyvenime. Galų gale čia išmokstame dirbti. O
Nazareto buveine, o dailidės sūnaus namai, čia labiausiai norėtume suvokti ir
pasveikinti griežtą, bet išganingą tiesą apie žmogaus darbą; čia vėl norėtume
įsisąmoninti, kaip kilnu yra dirbti; šiuose namuose įsiminti, kad darbas negali
būti savitikslis, nes jį tobulą ir kilnų daro ne tik jo ekonominė nauda, bet ir
jo prasmė, kreipianti į nuostabų tikslą.
Šv. Paulius VI
Su
senojo tirono Erodo mirtimi, baigiasi Šventosios Šeimos tremtis Egipto žemėje.
Kaip jau įprasta, angelo paragintas, šventasis Juozapas kartu su Marija ir
vaikeliu Jėzumi, keliauja į Pažado Žemę. Tėviškos širdies rūpestis, verčia
Juozapą negrįžti į savo gimtinę Betliejų, bet apsistoti Marijos tėviškėje –
Nazarete.
Atrodo
gyvenimas stojo į normalias vėžes. Evangelistai palieka Šventąją Šeimą iki
dvylikamečio Jėzaus išdaigos Jeruzalėje. Nazereto kasdienybė lieka apgaubta
pagarbios tylos. Tačiau juk kasdienybės rutina išbandoma žmogaus širdis ir
leidžiama subręsti šventumo vaisiams. Regime Juozapą kasdien save vis labiau
dovanojantį Jėzui ir Marijai. Ne, angelai neuždirbo Šventosios Šeimos
išlaikymui, tą turėjo atlikti Juozapas, pasinaudodamas savo kaip dailidės
amatu. Malda, darbas, bendrystė su artimaisiais, buvo tie ramsčiai ant kurių
laikėsi Juozapo gyvenimas. Sunkus fizinis triūsas būdavo atlyginamas švelnia ir
ištikima Marijos ir augančio Jėzaus meile. Matyti kaip Dievo Sūnus auga, kaip
mokosi mintinai maldas, kaip bando padėti jam dirbtuvėje, kaip prašosi, kad
būtų panešiojamas ant nugaros, kaip išsigandęs ieško jo glėbio, - ar tai nebuvo
didžiausias Juozapo džiaugsmas ir palaiminimas?
Dauguma
iš mūsų trokštame didingų dalykų, ieškome išskirtinių stebuklų ir Dievo galybės
apsireiškimų, tačiau pamirštame, kad šventumas atrandamas mažuose dalykuose, o
stebuklai vyksta kasdienybės monotonijoje. Išmokime vertinti kiekvieną akimirką
kaip Dievo dovaną. Aukime ir mes išmintimi ir malone. Prašykime, kad Juozapas
užaugintų mus taip kaip užaugino vaikelį Jėzų. Juk nėra didesnio tikslo
tikinčiajam kaip tas, kurį turėjo šventasis Juozapas, - tarnauti Jėzui ir
Marijai.
Melskimės
Šlovingasis
šventasis Juozapai, gyvenęs angelišką gyvenimą! Tu nustebęs matei, kaip dangaus
Karalius paklūsta kiekvienam tavo žodžiui. Tavo džiaugsmas, kai jį galėjai
parvesti iš Egipto, buvo aptemdytas Archelajo baimės. Bet angelas tave vėl
nuramino, ir tu galėjai su Jėzumi ir Marija laimingai apsigyventi Nazarete. Dėl
šios baimės ir šios ramybės išmelsk mums malonę, kad mūsų širdys nejaustų
jokios baimės, kad mes išsaugotume sąžinės ramybę, laimingai gyventume su
Jėzumi ir Marija ir galėtume mirti jų tarpe.
7
TĖVE MŪSŲ
Komentarai
Rašyti komentarą